Prie Nagarbos - istorikų manymu, vieno iš penkių garsiausių Lietuvos piliakalnių – kelis šimtmečius gyvavo kaimas, kurį sunaikino melioracija. Nebėra ir poetiškai Ruginiais pavadinto kaimo. Abu šie kaimai šiandien įeitų į Kretingos seniūnijos teritoriją. Tačiau išnykusių kaimų žmonės bei jų istorijos tebėra gyvi senbuvių prisiminimuose.
Rūdaičiuose gyvenanti 82-jų Adolfina Lukauskienė dar atmena, kaip Nagarbos kaime, kuriame ji užaugo, buvęs Jazdų dvaras. Jos senelė Magdalena Kabalinienė buvusi šio dvaro "modelė“, - taip vietiniai žmonės, anot A. Lukauskienės, vadindavę dvaro fermų prižiūrėtoją.
"Senelė ligi savo mirties – o ji mirė sulaukusi 92-jų - buvo guvi, veikli, energinga. Tėvas sakydavo, kad ji turi vokiško kraujo. Kai 1926 m. dvarą išparceliavo, išdalijo ir aplinkines žemes. Senelei atiteko apie 100 ha, ji buvo turtinga ir pamiškėje pasistatė savo trobesius. Gyveno kartu su mano tėvais Salomėja ir Juozu Grikštais, - tėvas buvo jos mergautinis vaikas. Toje sodyboje ir aš gimiau, ten gyvenau, kol ištekėjau ir kartu su vyru Stasiu persikėlėme gyventi į Rūdaičius“, - pasakojo moteris.
Jos vaikystės laikais Nagarbos kaime gyveno 11 šeimų. Žmonės buvę labai draugiški, durų niekuomet nerakindavę. Vakarais sueidavę vieni pas kitus praleisti „tamsiąją valandą“. Vyrai mėgdavę rinktis pas Adolfinos tėvą pasišnekėti, aptarti, kada ir ką sėti.
"Tėvas turėjo radiją, skaitė laikraščius. Jam buvo įdomu viskas, kas dedasi pasaulyje. Vasarą vyrai suguldavo pilvais ant žolės, o žiemą troboj pritrūkdavo kėdžių, tad jie atsisėsti prisinešdavo virbų“, - prisiminė Adolfina.
Ant piliakalnio - žmonės ir vaiduokliai
Adolfinos jaunystėje ant Nagarbos piliakalnio vykdavo gegužinės, įvairios šventės. Su arkliais suvažiuodavo šauliai, grodavo orkestrai, eilėmis išsirikiuodavo spalvingi "pušatai“ – kioskai.
Šis kalnas buvęs ne tik jų kaimo, bet ir aplinkinių žmonių traukos vieta. Nuo seno apie jį sklandė įvairiausios legendos, perduodamos iš kartos į kartą. Viršukalnėje esančios duobės gelmė baugino savo paslaptingumu.
"Į ją atseit prasmegę dvaro rūmai. Tėvo pusseserė yra mačiusi, kaip kūdra akimirksniu prarijo veršį. Kai į tą „prūdą“ mesdavai akmenį, skambesys būdavo kažkoks keistas“, - sakė pašnekovė.
Įvairių keistų pasakojimų apie Nagarbos kalną Adolfina girdėjusi iš savo senelės. Sykį kaimo muzikantai ėję groti į Kurmaičius. Nuo kalno nusileidę gražiai apsirėdę jaunikaičiai ir pasikvietę muzikantus pagroti. Už tai pripylę jiems pilnas kišenes aukso. Auštant muzikantai nusileidę nuo kalno žiūri: ogi vietoj aukso – anglies gabalai. Tiems jaunikaičiams veždavę nekaltas mergeles, o šie, jas išnaudoję, paskandindavę greta Tenžės upelio esančiame "Verksmų prūde“.
Už 3 km nuo Nagarbos kaimo – ir skausmo pritvinkęs Dimitravas, kur kaliniai, suvaryti į priverstinių darbų stovyklą, skaldę akmenis. Vokiečių laikais ten vėlgi buvęs kalėjimas. Teritorija buvo saugoma, o karininkai į jų kaimą atvykdavę pirkti kiaušinių.
Ji sakė girdėjusi ir į Alkos kalną šaudyti varomų moterų žydžių aimanas: "Uogas rinkau miške, kai išgirdau stiprų klegesį. Išsigandusi pasileidau namo. Po savaitės vėl ėjome į tą mišką – kaip gi iškęsi neužlipęs ir ant kalno: matėsi šviežiai užkastos duobės. Iš suaugusiųjų jau žinojome, kad ten suversti sušaudytų žmonių kūnai“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą